Darbas kontraktoriumi: avantiūrizmas versus pragmatizmas

„41,50 €“, – nustemba Martynas, kai, tik susitikus Amsterdamo Hotel De Hallen restorano terasoje, klausiu, kiek kainavo vakarienė. Prie taurės Amstel Gold sutarėm pakalbėti apie kontraktinio darbo subtilybes ir į miesto centre esantį viešbutį važiavau su išankstine nuostata: „Kontraktoriai uždirba daug”. Pradėti susitikimą nuo pasiteiravimo apie sąskaitą už vakarienę – ne pats geriausias ice breaker, bet tiesus atlyginimo dydžio klausimas niekada nerodo gero tono.

„Valgiau ant žarijų keptų baltųjų šparagų, ėriuko filė ir sluoksniuotą indoniezietišką pyragą. To nesureikšminčiau – maistas ir tiek. Galbūt tokia vakarienė gyvenant ir dirbant Lietuvoje būtų prabangos ženklas, man tai – įprasta. Viskas turi savo kainą: mažiau galvoju apie pinigus, bet žinau, kad grįšiu į kambarį, ieškosiu dokumentų sudėtingai techninei integracijai, kurią dabar darau, ir būdrausiu naktį galvodamas. Užduotį spręsiu ryte ir taip – iki kol bus padaryta”, – dalinasi Martynas.

Jis šiuo metu dirba kontraktoriumi vienoje valstybinėje Olandijos įmonėje ir Amsterdamas – tik stotelė. Per 7 metų kontraktinimo patirtį Martyną samdė Anglijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje, developeris turėjo terminuotas sutartis ir atlikdavo konkrečias užduotis arba atsidurdavo reikiamoje nišoje. „Jei lyginčiau su lietuviška praktika, kontraktas neturi mums įprastų darbo santykių. Kliento ofise galiu praleisti visą sutarties laiką arba dalį jo. Kontraktorius yra tarsi aukso vidurys tarp remote ir full time“, – sako Martynas.

„Aukso“ tiesiogine šio žodžio prasme. Martynas pasakoja, kad kontraktinis darbas – nepalyginamai geriau apmokamas ir išankstinė nuostata apie didesnį atlygį pasiteisina. „Nekalbėkim apie pinigus, nors dabar turiu svarią finansinę nepriklausomybę daugeliu atžvilgių. Man laimės matas kitas. Džiaugiuosi, nes esu laisvas ir būtent laisvę visada vertinau. Dirbdamas kontraktoriumi galiu rinktis, kur noriu būti ir ką veikti po pusmečio. Galiu pamiršti visus korporatyvinius „drauge pasieksime rytojaus aušrą“ lozungus, kuriuos neretai lydi „dabar nelengva, todėl drauge pasispauskime ir padirbėkime savaitgalį“. Arba – „biudžetas viešbučiui baigėsi, pamiegokime miegmaišiuose ofise“. Yra buvę ir taip“, – prisimena programuotojas.

Martynas yra Java technologijų specialistas, programuoti pradėjęs studijuodamas ir kaupęs patirtį būdamas kontraktoriumi bei nuolatiniame darbe. Jis visada save vadino avantiūristu, todėl kontraktinimas atitiko charakterį ir būdą: „Tapatinausi su savo mėgstamu herojumi Octave Parango iš F. Beigbeder 14,99 EUR: asmeninė ir profesinė laisvė neatneša tiesioginės laimės – ją atneša konkretūs pasirinkimai ir veiksmai. Kai manęs klausia, kaip atlikti tą teisingą pasirinkimą, visada patariu mokytis nišinių technologijų ir nebijoti rizikuoti”.

Rizikuoti kuo? „Aš niekada nesu tikras, kad turėsiu naują kontraktą po pusmečio, bus pratęstas dabartinis ar teks daryti pertrauką. Baigiantis sutarčiai, prieš mėnesį, visada prasideda vidinis nerimas: „Kas bus? Pratęs ar nepratęs? Ką reiks daryti?“, – prisipažįsta Martynas.

Iš kitos pusės, anot developerio, dirbant kontraktoriumi su užsienio kompanijomis, sumažėja saugumo poreikis. Suprantama, kad pradedantys programuotojai gali jaustis neramūs, ypač, prisimindami seną Lietuvos darbdavių moto „Eik, jei nori, tokių kaip tu – už durų eilė“. Dabar tai kelia ironišką šypseną: nebeturi darbo čia – pasaulis didelis.

Tik būna, kad klientas kontraktoriaus gali atsisakyti po mėnesio ar nuspręsti – jo kurta Android programėlė neturi ateities. Arba, pavyzdžiui, Martynui yra tekę migruoti visą projektą iš Java į C#, nes pastaroji technologija pasirodė strategiškai naudingesnė. „Išsikasiau sau duobę, pats joje užsikasiau ir galiausiai išgirdau: „Viso gero, mums nebereikia Java specialistų““, – kėdėje atsilošia kontraktorius.

Jei migruoti programuojant tenka kartais, tai esant kontraktoriumi užsienyje – nuolat. Dirbant pas klientą, savaitė baigiasi einant decent laiku miegoti sekmadienį. Tada pirmadienio rytas dažniausiai prasideda 04:00, skrydis – 06:30, darbas iki 18:30, viešbutis arba apartamentai ir rutina: pusryčiai-darbas-sportas/vakarinis susitikimas out mieste su kolegomis kontraktoriais. Darbo savaitės pabaiga – skrydis namo ir ratas sukasi vėl.

„Man kontraktinimas – nuolatiniai iššūkiai ir tobulėjimas, dinamika, naujos užduotys, laisvė, avantiūrizmas, kelionės, atradimai, kartais darbas iš namų bei finansinė nepriklausomybė. Versus? Retesnis šeimos matymas, nepastovumas, mažesnės garantijos ir ne tokia didelė įtaka globaliems architektūriniams sprendimams, atsisveikinimas su darbdavio paskatinimais ir mokymais, rūpinimasis viskuo pačiam – nuo lėktuvų bilietų iki viešbučių“, – kontraktinimo plius ir minusus vardina Martynas.

Tuomet kaip rasti tą vidini dzen? „Aš renkuosi laisvę, ji visada gyveno manyje. Sėdžiu ofise Amsterdame, ausinėse klausausi Šopeno Spring Waltz ir dirbu tai, kas man patinka. Taip, kaip man patinka. Ir artimiausiu metu nieko neplanuoju keisti”, – jaučiasi ramybė Martyno balse.

Kalbant romantiškai, kontraktinimas panašus į ankstyvąsias anglų jūreivių ekspedicijas į Arktį. Plauki su kitais, bet, iš esmės, esi vienas – išgyvenimas yra solo dalykas, kai nežinai: kaip baigsis kelionė, ar pateksi į kitą laivą (aye, fans of The Terror?).

Kalbant praktiškai, kontraktinimas paremtas gyvenimiška logika ir skaičiavimais. Jis labiau tinka ieškotojams, mažiau – pragmatikams.

Tačiau visi puikiai žinome, kas juokiasi pirmas, kai planuojame.